1992-aisiais pasirodė Dariaus Kuolio knyga „Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas, Barokas“, atvėrusi Lietuvos visuomenei duris į LDK rašytinio palikimo erdvę. Kaip filologas ryžosi ateiti į į istorikų teritoriją ir kodėl jis (kai kurių kolegų nuomone) visą gyvenimą rašo tą pačią knygą tyrinėdamas LDK epochoje gimusius tekstus ir juose besiskleidžiančis pasakojimus?
Kas būdinga senojoje Respublikoje gimusiam pasakojimui apie valstybę ir visuomenę, kokias idėjas ir vertybes šis pasakojimas steigia?
Šiandien mąstant apie XX a. Lietuvos visuomenės santykį su LDK egzistuoja dvi nuomonės: tarpukaryje egzistavusi valstybė su savo pirmtake neturėjo nieko bendro, tai buvo esmiškai kitokia realybė, sukurta modernios lietuvių tautos. Tuo tarpu antrosios nuomonės šalininkai įžvelgia daugybę įvairių jungčių tarp LDK ir Kauno Lietuvos (bei mūsų laikų). Kurią pusę vertėtų palaikyti šiame ginče? Kaip gimė ir plėtojosi jungtys tarp senosios ir jaunosios Lietuvos?
Ar tyrinėjant tolimos praeities žmones galima jiems jausti kokius nors jausmus? Kaip ir kada įmanomas amžininkų ir protėvių dialogas? Ką svarbaus gali papasakoti mums, XXI amžiaus žmonėms, LDK piliečiai? Kiek įkvėpimo ir tvirtybės mums gali suteikti Respublikos subrandinti pasakojimai despotijų kilsmo, Rusijos visuomenės pasidavimo fašistinėms idėjoms, siaubingo karo akivaizdoje?

Pokalbis su kultūros istoriku, filologu doc. dr. Dariumi Kuoliu, ką tik išleidusiu akademinių ir eseistinių tekstų knygą „Apie Respubliką. Iš archyvų ir ambonų“.

Ved. Aurimas Švedas