Pirmoji knyga apie Harį Poterį, Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi 1997-ųjų birželio pabaigoje, sukėlė sprogusios bombos įspūdį, o septynių romanų cikas (užbaigtas 2007-aisiais) prieš skaitytojų akis atvėrė ištisą pasaulį, kurį mielai tyrinėja ne tik vaikai bei paaugliai, bet ir suaugusieji.
Kita vertus, Joanne K. Rowling rašydama savąsias knygas ėjo ganėtinai įprastu keliu: pagrindiniu pasakojimo herojumi yra paprastas, nelaimingas vaikas, vėliau paaiškėja jog jis turi ypatingų galių; pasakojimas kuriamas linijiniu principu; romane nuolat pabrėžiama gėrio ir blogio priešprieša; tekste yra aiški didaktinė potekstė. Tad kuo J. K. Rowling sužavėjo skaitytojus Didžiojoje Britanijoje?
O kaip greitai pirmoji knyga apie Harį Poterį tapo populiari Lietuvoje, ją išvertus ir išleidus 2000-aisiais? Ar knygos perkamumą įtakojo dar po metų pasirodęs, pirmojo romano pagrindu sukurtas, filmas?
Poteriadą yra išversta ne tik į 80 skirtingų pasaulio kalbų (įskaitant lotynų bei senąją graikų), bet ir... iš anglų į amerikiečių anglų kalbą. Ką, kiek ir kaip gali tekste keisti vertėjas, adaptuodamas pasakojimą konkrečios visuomenės poreikiams?
J. K. Rowling, taip pat kaip kitiems dviems britų rašytojams Philip Pullman bei J. R. R. Tolkien, pavyko tai, kas kaip taisyklė didžiąjai daliai vaikų bei jaunimo rašytojų yra neįveikiama užduotis, o būtent – peržengti vaikų ir bendrosios literatūros ribą. Ko knygų serijoje apie Hario Poterio ir jo draugų nuotykius ieško suaugusieji?
Kokie J. K. Rowling sprendimai verslo sferoje padėjo jai tapti milijardiere?

Pokalbis „Alma littera“ įkūrėju Arvydu Andrijausku, vertėja Elžbieta Kmitaite ir vaikų literatūros kritike Egle Baliutavičiūte.

Ved. Aurimas Švedas