Šįkart laidoje aptariame Nyderlandų architekto ir rašytojo Reinier de Graafo knygą „Keturios sienos ir stogas. Sudėtinga paprastos profesijos prigimtis“. Ši knyga pasirodė svarbi dėl kelių priežasčių. Dažnai architekto profesija yra romantizuojama. Štai Ayn Rand romane „Šaltinis“ architektas vaizduojamas kaip laisvas herojus, kuriantis mūsų gyvenamų miestų veidą.
Tuo tarpu savo knygoje de Graafas atvirai kalba apie ekonominių, politinių įtakų poveikį architektūrai.
Be to, de Graafo knyga paskatina susimąstyti apie mūsų kaip visuomenės architektūrinį raštingumą. Ypač svarbi yra jo esė, skirta aptarti viešosios erdvės sampratai. Laikmetyje, kai viešąsias erdves dažnai siekiama įpaminklinti, kai dažnai girdime apie viešųjų erdvių įveiklinimą ar kitokių kriterijų – bendruomeniškumo skatinimo, ekonomikos vystymo, piliečių sveikatinimo – įgyvendinimą formuojant viešąsias erdves svarbu kalbėti apie tai, kad, kaip rašo de Graafas, esminė viešosios erdvės savybė yra pertrauka nuo būtinybės veikti, išlaisvinimas nuo bet kokio tikslo, išskyrus patį egzistavimą, o viešosios erdvės sėkmę dažnai lemia ne istorinė atmintis, o veikia užmarštis.
Esmines de Graafo knygos „Keturios sienos ir stogas. Sudėtinga paprastos profesijos prigimtis“ aptariame su vertėja Mantė Zagurskyte-Tamulevičiene ir architektu, architektūros kritiku Andriumi Ropolu.
Ved. Donatas Puslys