Kaip filosofai apibrėžia, kas yra vaizduotė ir kur ją galima pritaikyti? Kokių būna utopijų? Ar kurti jas yra prasminga veikla? Kodėl mes išsigandome utopijų? Kodėl manome, kad jos visuomet virsta į savo priešpriešą – distopiją? Kodėl distopijos žanras suklestėjo būtent XXI amžiuje? Kokios aplinkybės tai lėmė - karai ir didžiųjų pasakojimų pabaiga? O gal kapitalizmas ir naujos prekės intelektualinėje rinkoje?
Ar mūsų laisvės metais Lietuvoje būta bandymų reanimuoti utopinę vaizduotę? Kas ir kaip mums (ne)pavyko?
Į kokias utopijas galėtume orientuotis šiandien? Kas mus galėtų suteikti pagrindo saikingam optimizmui žvelgiant į ateitį?

Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto doc. Kęstu Kirtikliu.

Ved. Aurimas Švedas