Kokiu būdu antropocenas tapo didžiuoju pasakojimu, kuris užpildė tiek akademinę erdvę, tiek populiariąją kultūrą, tiek ir mūsų kasdienybės plotmę? Kaip šioje epochoje, apgaubusioje mus nerimo ir netikrumo atmosfera, kinta žmogaus santykis su laiku bei erdve?
Kiek antropocene pati gamta dar lieka tikrovė, o kiek – „hibridas“, utopija, vieta, į kurią mus grįžti motyvuoja nostalgija? Ką apie žmogaus santykį su gamta gali atskleisti makabriška istorija apie Kopenhagos zoologijos sode 2014-aisiais specialiai užmuštą žirafą – patiną Marių, kuris buvo viešai išskrostas, o jo kūnas padalytas į penkis gabalus ir sušertas liūtams?
Kas antropocene yra žmogus, atsidūręs sužalotos ir nykstančios gamtos akivaizdoje? Kur antropoceno epochoje egzistuoja erdvė, kurioje gali skleistis viltį teikiančios utopijos?
Pokalbis su filosofais doc. dr. Mintautu Gutausku ir dr. Vaiva Daraškevičiūte.

Ved. Aurimas Švedas