Kaip turėtų reaguoti istorikas matydamas, jog visuomenė su filmų, komiksų, televizijos serialų pagalba susikuria intriguojančius, tačiau nebūtinai ką nors bendrą su istorine realybe turinčius, praeities vaizdinius?
Ką ir kaip reikia daryti, kad muziejus išvengtų praeities kaip senienų saugyklos (į kurią žmonės dažniausiai neturi jokio noro užsukti) likimo?
Kaip istorijos pasakojamos „TikTok“ socialiniame tinkle, kuomet temą atskleisti reikia per minutę, o vaizdas tokiame pasakojime nemažiau svarbus nei tekstas?

Pokalbis su istorike, edukatore, muziejininke, Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotoja Kristina Petrauske.

Ved. Aurimas Švedas