Kokį vaidmenį 1794, 1831 ir 1863 metų sukilimuose jų vadovybė skyrė moterims? Kur ir kaip moterys matė savojo dalyvavimo kovoje už laisvę galimybes?
Kiek tokie moterų apsisprendimai buvo nulemti artimiausioje aplinkoje matomų tėvų, brolių, vyrų rodomų pavyzdžių ir kiek istorikai gali kalbėti apie moterų inteligenčių politinės sąmonės brandą, jų puoselėjamas patriotines nuostatas ir suvokimą, kad lūžinių įvykių akivaizdoje negalima likti nuošalyje?
Ar sukilimo malšintojams moterys (tiek dalyvavusios sukilime, tiek tyliu protestu reiškusios savo protestą prieš carinę valdžią) buvo tokios pačios nusikaltėlės kaip ir imperijai pasipriešinę vyrai?
Kada ir dėl kokių priežasčių moterys pradeda viešai liudyti apie savąsias patirtis 1863 metų sukilime?

Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto mokslininke dr. Olga Mastianica.

Ved. Aurimas Švedas