Kokias Nepriklausomybės epochoje elgsenos strategijas Rusijos Federacijos atžvilgiu kūrė Lietuvos Respublikos politinis elitas? Kas iš šių strategijų veikė, o kas liko tuščiomis politinėmis deklaracijomis arba geopolitinėmis iliuzijomis? Kokius svarbiausius tikslus dvišalių santykių srityje pavyko įgyvendinti Vilniui, kokios didžiausios klaidos buvo šioje plotmėje padarytos?
Kiek teisinga sakyti, jog Vilniaus ir Maskvos santykių dinamiką iš esmės lemia Kremlių kontroliuojanti žmonių grupė, todėl Lietuvos manevro galimybės kuriant bei plėtojant dviejų šalių santykius yra minimalios?

Debatuose dalyvauja VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriai - Dovilė Jakniūnaitė ir Gediminas Vitkus.

Ved. Aurimas Švedas