Laidos dėmesio centre - paskutinėmis valstybės egzistavimo akimirkomis 1940-ųjų birželio pradžioje gyvenusi, kūrusi, svajojusi Lietuvos visuomenė. Paskata šiam pokalbiui tapo ką tik pasirodžiusi dr. Norberto Černiausko knyga „Paskutinė Lietuvos vasara“.
Kaip rašomos tokios knygos, kuriose dėmesingai klausomasi žmonių pasakojimų apie jų būtį ir būvį kasdienybės tėkmėje?
Kokių tyrimų ir kokių vaizdinių mums iki šiol trūksta mąstant apie 1940-uosius metus? Kokie pavojai iškyla istorikams, kurie tyrinėdami žmonių, visuomenių ir valstybių likimus žino kas bus po dienos, mėnesio ar metų ir kuo viskas baigsis? Kodėl tokia visažinystė istorikams neretai sutrukto mąstyti apie dramatišką Lietuvos valstybei ir visuomenei laiką?
Ko mes galėtume išmokti iš paskutinę Lietuvos vasarą patyrusių studentų, profesorių, karininkų, ūkininkų ir miškininkų? Kur būtų galima nuvykti 2021-ųjų vasarą taip simboliškai prisimenant knygoje aprašomų žmonių gyvenimus?
Pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju dr. Norbertu Černiausku.

Ved. Aurimas Švedas