Rimanto tėčiui diagnozavus ligą, gydytojai žadėjo vos kelis mėnesius, tačiau jis išgyveno penkerius metus. Kaip nepalūžti, kai suserga tavo artimas žmogus? Kaip rasti vilties ir optimizmo ištverti skausmą pačiam ir dar padėti sergančiajam? Guosti, gailėti ar teigti, kad gyvenimas tęsiasi kaip buvęs? Atskleisti visą diagnozės rimtumą ar slėpti? Ir kodėl gėdos jausmas R.Kaukėną paskatino įsteigti paramos fondą sunkiems ligoniams?



Ved. Lavija Šurnaitė