Apie XX amžių XIX-ojo pabaigoje buvo svajojama, kad jis bus tiesus ir teisingas kelias į „geriausią iš visų pasaulių“. Kokios priežastys lėmė tai, jog tokie svajotojai kaip Stefan Zweig taip žiauriai suklydo prognozuodami ateitį?
„Kas būtų, jeigu Gavrilas Principas nebūtų nužudęs Austrijos erchercogo Pranciškaus Ferdinando ir jo žmonos Sofi?“ Arba „Kas būtų, jeigu 1907 metais Aldolfas Hitleris būtų priimtas į Vienos Menų akademiją...?“ Apie tokias alternatyvas daugelis praeities tyrinėtojų retsykiais pagalvoja mąstydami apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. O gal dramatiškiausius XX a. įvykius lėmė jau ne asmenybės, o tam tikros konjuntūros, kitaip sakant – anoniminės jėgos, kurios būtų save destruktyviai išreiškusios per kitus žmones ir jų veiksmus?
Kokias svarbiausias klaidas Lietuvos politinis elitas projektuodamas valstybės ir visuomenės ateitį tarpukario epochoje?
Ar XX amžiaus istorija mus gali ko nors išmokyti?

Pokalbis su istoriku, Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Algimantu Kasparavičiumi.
Ved. Aurimas Švedas