Jurga Barilaitė – vienintelė lietuvių meno šamanė, turinti transfigūracijos galių. Ji yra žmogus-orkestras: tapo, filmuoja, rašo, piešia, dainuoja, groja, įkūnija (performansas – ne vaidyba). Neretai ji savo kūrinius susapnuoja: tai legendinius laikus menantis kūrybos būdas, legitimuotas iš sapno atsiradusiame mieste. Vaikščiodama po Vilnių su ryškiai raudonų plaukų kupeta Barilaitė artrodo kaip revoliucijos alegorija. Laisvė, vedanti į barikadas. Savo kūryboje Jurga irgi maištauja. Pirmiausia prieš tapybos ir apskritai meno kaip dekoracijos sampratą. Ir dvaro dailininko tipą. Prieš bet kokį privalomų taisyklių rinkinį gyvenime ir mene. Kažkada Alfonsas Andriuškevičius rašė, kad Jurgai Barilaitei negeri abu teptuko galai. Iš tiesų jai nerūpi nei teptukai, nei galas. Menininkė nokautavo abstraktų ekspresionizmą bokso pirštinėmis. Ji skendo pieno stilinėje ir verkė tolimiausiuose Europos pakraščiuose, šoko su savo šešėliu ir žaidė mamą. Jurgos kūryba seniai išėjo iš paveikslo plokštumos – jos žingsniai dokumentuoti ir saugomi muziejuose. O ji toliau kuria savo istorijas, personažus ir diskursyvų kontekstą.

Ved. Laima Kreivytė