Nacionalinio vėžio institutas skelbia, kad Lietuvoje išgyvenamumo rodikliai susirgus storosios žarnos vėžiu išlieka vieni žemiausių Europoje. Tam didelę įtaką turi būtent ligos stadija – vėžys aptinkamas per vėlai. Tik 34 proc. visų storosios žarnos vėžio atvejų Lietuvoje nustatomi I-II stadijų, o 17 proc. pacientų iš karto nustatomas IV stadijos storosios žarnos vėžys.
Šiems prastiems rodikliams įtakos daugiausia turi ne paveldimumas, o netinkamas gyvenimo būdas: sėdimas darbas, prasta mityba. Dėl to storosios žarnos vėžys, kasmet nusinešantis po kelis šimtus gyvybių Lietuvoje, laikomas vakarietiška liga. Prognozuojama, kad dėl netinkamo gyvenimo būdo sergamumo šia onkologine liga rodikliai tik augs. Storosios žarnos vėžio gydymas būtų kur kas sėkmingesnis, jei gyventojai dažniau naudotųsi prevencinėmis programomis, bet joms koją kiša pandemijos ribojimai, o kartu ir pačių pacientų baimės: baimė išgirsti vėžio diagnozę, baimė per tyrimą patirti skausmą, baimė, kad po diagnozės gyvenimas pasikeis negrįžtamai. Kaip iš tiesų atrodo storosios žarnos vėžio gydymas, ar visais atvejais reikalinga chirurginė operacija? Kaip po to keičiasi paciento kasdienybė?

Laidoje dalyvauja: Kauno klinikų Onkologijos skyriaus vadovė, gydytoja chemoterapeutė doc. Rasa Jančiauskienė ir Nacionalinio vėžio instituto Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus gydytojas chirurgas dr. Audrius Dulskas.



Ved. Laura Adomavičienė