Filosofas Karlas Raimundas Popperis tekste „Ar istorija turi prasmę?“ suformulavo tezę, jog kiekviena karta turi teisę į savo istorijos interpretaciją. Štai ką K.R.Popperis rašo: „Maža to, ji turi ne tik teisę, bet ir pareigą sukurti savąją istorijos interpretaciją, nes tam tikri atsakymai į aktualius klausimus tiesiog reikalauja šito.“
Pastarąją mintį galima išplėtoti pasakant, jog kiekviena istorikų karta ateina į mūzos Klėjos bendradarbių cechą atsinešdama naujus klausimus praeičiai, naujas idėjas ir naujas teorijas, kurios padeda jaunajai mokslininkų generacijai mąstyti ir rašyti apie praeities ir dabarties sąveikas jai labiausiai priimtinu būdu.
Kaip gimsta praeities tyrinėtojų bendrumo ir šios kartos tapatybės suvokimas? Kokie dalykai rūpi Lietuvos istorikų kartai, kuri jau yra nuveikusi prasmingų darbų, atradusi erdvę savo veikloms ir saviraiškai, tačiau dar vis kyla į aukščiausią savosios profesinės veiklos tašką?
Šiandien apie pastaruosius dalykus kalbėsime su trimis mokslininkais iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Lietuvos istorijos instituto – Neringa Dambrauskaite, Martynu Jakuliu ir Andrej Ryčkov.
Ved. Aurimas Švedas