Sausio pabaigoje šimtais traktorių ir miškovežių į Vilnių protestuoti suvažiavę žemdirbiai iš Vyriausybės sulaukė pažadų spręsti jų iškeltas problemas. Dalis ūkininkų reikalavimų tiesiogiai susiję su aplinkos apsauga – įpareigojimu atkurti daugiametes pievas, laikytis nustatytų vandens telkinių apsaugos juostų ir su planuojama saugomų teritorijų plėtra.

„Yra tų paukščių! Atvažiuokit pas mus pavasarį ir pati pamatykit“, – atkirto Vilniuje Gedimino pr. prie savo traktoriaus užkalbintas ūkininkas iš Rokiškio rajono.

Viešojoje erdvėje dalis ūkininkų dar aštriau šaipėsi iš aplinkosaugos priemonių ir jas palaikančių aplinkosaugos organizacijų. Tuo metu šios surengė savo protestą pavadinimu „Kompromisai – ne gamtos sąskaita“ ir ragino Vyriausybę derybose su protestuojančiais žemdirbiais nepamiršti viešųjų aplinkos, klimato ir biologinės įvairovės apsaugos tikslų.

„Šitas protestas yra jėgos demonstravimas“, – sako prie akcijos prisijungęs dr. Ričardas Skorupskas iš VU Geomokslų instituto. – „Jei jie tą energiją skirtų pokyčiams, visiems būtų geriau. Bet įtariu, kad politikai prieš rinkimus neturės valios užtikrinti, kad po dešimtmečio neturėtume blogesnės situacijos negu dabar turime.“

Aplinkosaugininkai atkreipia dėmesį į prastą pusės Lietuvos upių ir ežerų būklę, vis sparčiau nykstančius įprastus kaimo kraštovaizdžio paukščius ir nualintą dirvožemį. Visi šie reiškiniai susiję su intensyvėjančia Europos Sąjungos subsidijuojama Lietuvos žemės ūkio veikla.

„Svarbu yra ne tik tai, kad jie mums užaugina maistą, bet labai svarbu KAIP tai padaro“, – pažymi KTU sociologijos profesorė Audronė Telešienė. Pasak jos, klimato krizės ir biologinės įvairovės nykimas veikia ir maisto tiekimo sistemas, tad reikalaudami atšaukti aplinkosauginius reikalavimus, ūkininkai iš esmės kasa duobę sau ir mums visiems.

Kaip žemės ūkis veikia aplinką ir ką reiškia ūkininkų priešinimasis jos apsaugai?

Autorė Vaida Pilibaitytė