„Reforma [...] išvirto į naują biurokratinę vadybos sistemą, paverčianti įstaigą nebe gamtos ambasadore, o pirmiausia biurokratijos kūrėja ir mokamų paslaugų teikėja,“ – prieš savaitę traukdamasi iš pareigų savo socialinių tinklų paskyroje rašė buvusi ilgametė lankytojų itin mėgstamo Neries regioninio parko vadovė Audronė Žičkutė.

Pernai liepą įsigaliojus Lietuvos saugomų teritorijų valdymo sistemos pertvarkai, 29 regioninių parkų, valstybinių gamtinių ir biosferos rezervatų direkcijos buvo reorganizuotos apjungiant jas į keturis naujus juridinius asmenis – Aukštaitijos, Dzūkijos-Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios regionines direkcijas.

Pasak Aplinkos ministerijos, reforma buvo siekiama pagerinti direkcijų valdymo kokybę, išsaugoti darbo vietas regionuose, o sutaupytas lėšas perskirstyti saugomų vertybių apsaugai. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) duomenimis, sistemos pertvarka palietė 250 darbuotojų, iš kurių didžioji dalis (88 proc.) pernai tęsė darbą naujai pasiūlytose pareigose, o 34 iš tarnybos pasitraukė. Kai kurie jų sako, kad reformos tikslai taip ir liko neaiškūs, o biurokratijos ne sumažėjo, o priešingai – padaugėjo.

Kuo remiantis įgyvendinama Lietuvos saugomų teritorijų valdymo pertvarka? Ar ji prisidės prie geresnės gamtos ir kultūros vertybių apsaugos? Kaip pokyčius mato buvę ir esami sistemos darbuotojai?

Komentuoja Aplinkos viceministras Danas Augutis, naujoji VSTT vadovė Agnė Jasinavičiūtė, buvusi Neries regioninio parko direkcijos specialistė Karolina Želvė, buvęs Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos specialistas Erlandas Paplauskis ir Mykolo Romerio universiteto prof. Pranas Mierauskas.

Autorė Vaida Pilibaitytė