„Net negalvojau, kad aš čia ištekėsiu, šeimą kursiu. Nesigailiu“, – sako 86-erių vienuolė Antanina Irena Valaitytė, priklausanti ypatingai Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijai.

„Mūsų klebonas labai tą pabrėžia – mes ne seserys, bet faktiškai esame diakonės. Kuo skiriamės? Tai mūsų pagrindinė charizma yra tobulinimas savęs, tada kultūrinė veikla ir pagalba kunigams parapijose“, – aiškina.

Antanina Irena Valaitytė vienuolės kelią pasirinko 1957 metais. Nuo to laiko ji aktyviai rūpinosi bažnyčios reikalais, pvz., 1979 metais, pradėjusi tarnauti Kernavėje, ėmė fiksuoti svarbiausius parapijos įvykius ir tai daro iki šiol.

„Liūdna, žinokit, buvo, liūdna. Nebuvo nei šaligatvių, nieko. Apaugę… Nu žiauriai būdavo“, – Kernavę prieš mandagu 45-erius metus prisimena vienuolė.

Seselė visą gyvenimą padeda ir žmonėms.

„Turėjau „Jetta“, tai, būdavo, susisodinu tų vaikelių gal 8, gal 10, ir po parapiją per senukus važinėdavom. Senukams padėdavome – pašluodavome arba ten malkų prinešdavom, ar pakalbindavom tuos senukus“, – pasakoja.

Ir išsamiai gali papasakoti, kaip Kernavėje atsirado miestelio simboliu laikomas Kernavės Ryžikas – katinas, kurio specialiai pasižiūrėti atvyksta žmonės net iš Klaipėdos.

„Visai neseniai susirgo katinas, tai mes galvojome, kad jis buvo apmaitintas. Kvietėme daktarą iš Maišiagalos, nes jau klebonas labai susirūpinęs buvo. Sakė, kur laidosim? Nes žemė įšalusi, sako, reikia jį ant piliakalnių laidoti, čia juk piliakalnių katinas. Kernavės be Kernavės Ryžiko dabar jau neįsivaizduoju“, – pasakoja 86-erių vienuolė Antanina Irena Valaitytė, jau daugiau kaip pusę savo gyvenimo leidžianti Kernavėje.

Ved. Edvardas Kubilius