Dievas sukūrė žmogų. Ar visgi žmogus sukūrė dievą? Šitas amžinas klausimas yra tikinčiųjų ir ateistų stumdynėse. Nereikia daug intelektualinių pastangų, kad sugalvotum dešimtis priežasčių, kam žmogui reikia dievo. Tai ir būdas nesusitaikyti su savo baigtinumu. Ir įrankis paaiškinti per sudėtingą, visada per sudėtingą pasaulį. Žiaurumo, kančios, neteisybės kanalizacija. Vilties, kad yra didesnė prasmė, šaltinis.

Bet mano klausimas, atsuktas į dominuojančias religijas, yra ne kam žmogui dievas, o kam dievui, jei ji/jis būtų, reikėtų žmogaus? Visažinis, visaaprėpiantis, visajudinantis ir staiga mėgstantis žaislus? Ar vis dėlto kažkokiu netikėtu rakursu tai yra įmanoma sąjunga? O gal dievas, kokį mums piešė masinės tikėjimo institucijos, iš tikro yra visai kitoks? Gal tai — gamta? Gal — meilė, tai yra, tiesiog vien jausmas? Gal tai — viskas, išskyrus grūmojantį žilabarzdį vyrą?

Laidoje mintimis apie dievą dalijasi teatro kritikė Jūratė Visockaitė, idėjininkas Kristupas Baublys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofas Kristupas Sabolius, poetas ir vertėjas Marius Burokas, poetas Aidas Marčėnas, dailės istorikė Giedrė Mickūnaitė, vertėja Rūta Jonynaitė, meno kuratorius Valentinas Klimašauskas.

Ved. Tomas Ramanauskas