Norvegijoje išpopuliarėjęs metodas „Šeimos konferencija“ prieš pat pirmąjį karantiną startavo ir Lietuvoje. Ir, nors tiek daugybė vaikų ir paauglių psichologų, psichiatrų, socialinių darbuotojų, mediatorių, kitų teisininkų, taip pat mokytojų itin palankiai sutiko naująjį nemokamos pagalbos šeimoms, įsivėlusioms į tarpusavio rietenas, nesusikalbančioms su vaikais, metodą ir net patys tapo metodo koordinatoriais, dalis šeimų vis dar atsargiai vertina šią pagalbą.
Tuo tarpu, kaip pastebi vaiko gerovės ekspertai, per karantiną ligtolinės vaikų ir tėvų problemos tik dar labiau pagilėjo: dalis vaikų ir paauglių prarado motyvaciją mokytis, prisirinko prastų pažymių ir dėl to įsivėlė į dar didesnius konfliktus ir rietenas bei nesusikalbėjimą su tėvais ir mokytojais, kiti gi „užsidarė savyje“ ir liovėsi bendrauti tiek su šeima, tiek nutolo nuo draugų.
Ar įmanoma padėti tokioms šeimoms? Kuo išsiskiria norvegiškas „Šeimos konferencijos“ metodas? Ar jis efektyvus, jei pats vaikas ar vienas iš jo tėvų nepripažįsta problemos ir atsisako pagalbos? Kaip sudaromas pagalbos vaikui ir jo šeimai planas?

LRT radijo laidoje dalyvauja Kristina Pikūnė, metodo „Šeimos konferencija" supervizorė.


Ved. Jonė Kučinskaitė